Sveiki. Ką tik jau kažkelintą kartą (t.y. ir vėl) baigiau žiūrėti dešimtąjį (paskutinį) "Friends" sezoną ir kažkaip suvokiau, koks geras dalykas yra pastovumas. Juk vos tik pradeda kas nors keistis, visada užklumpa liūdesys dėl to, kas dingsta iš gyvenimo. Nesvarbu, ar tai seniai matytas draugas, ar palikti namai, kuriuose praleidai visą gyvenimą, ar meilė, kuri kažkodėl suaugus pasidaro lyg ne ta. Ašaros tada srūva veidu, kadangi nusisukti nuo buvusio gyvenimo taip skaudu, o nežinomybė prieky tokia bauginanti ir svetima. O viename mažame ašaros lašelyje lyg ir išvysti tą seniai prarastą vaikystę, dalykus, kurie rūpėjo tada, juoką, kuris, rodos, niekada nenutildavo, ir tyrą džiaugsmą, kad visada viskas liks taip pat, visada grįžus į namus pasitiks mama, kuri visada paguos ir apkabins, visada liks tik noras užaugti...O ką, jei aš nenoriu užaugti? Ką, jei aš noriu likti vaiku, jei noriu sustabdyti laiką?
Bet kartais supranti, jog gyvenimas turi keistis. Kitaip argi išmoktume vertinti dalykus, kuriuos prarandame?
Visada Jūsų. Šįvakar sutrikusi.
G.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą